KELIONĖ Į LATVIJĄ 

    Užbaigdami mokslo metus, nusprendėme susipažinti su vaizdingais ir kartu paslaptingais senosios Žiemgalės kampeliais. Ankstų birželio 9-osios rytą sėdame į didžiulį autobusą ir patraukiame kaimyninės Latvijos link.
   
Pravažiuojame  Dobelės miestelį, kuris yra kiek „jaunesnis“ nei mūsų seniausioji Klaipėda – pirmąkart dokumentuose paminėtas 1254 m. Dobelės pilį Livonijos ordinas bandė paimti bene šešis kartus. Nepavyko. Kai žiemgalius išvargino nuolatiniai karai ir siautęs badas, jie sudegino pilį ir persikėlė į Raktės pilį (dab.Žagarę). Ordinas pasistatė mūrinę pilį, kurios griuvėsiuose galima pavaikščioti ir dabar. Iš Dobelės kilęs Lietuvoje išgarsėjęs dainininkas ir aktorius Lauris Reinikis.
    Atvykstame  į kitą ne mažiau unikalią vietą - Latvijos Stounhedžą - Puokainių mišką. Pasaulyje yra daug ypatingų ir mistinių vietovių. Viena iš tokių - Puokainiai - vaizdingas miškas, kuriam paslaptingumo suteikia nepaprasti akmenų telkiniai. Medinis miško takelis veda į gilumą. Pakeliui mūsų ekskursijos vadovė Aina Veidemane papasakoja, kad šią slėpiningą vietą pirmiausia apie 1990-uosius atrado šventųjų vietų tyrinėtojai, liaudies medicinos žinovai, aiškiaregiai, filosofai ir antropologai. Stabtelime ant kalvelės ties giliose daubose įkalintomis dviem tamsaus vandens gelmėmis. Aina patikslina: stovime tarp dviejų milžino akių. Ji pati į šonus tiesia rankas ir liepia mums tai daryti. „Ar jaučiate, nuo kurios akies sklinda šaltis, vėsuma?“ – teiraujasi. Lyg nuo vienos milžino akies ir dvelkia vėsa. Gal kad norime tikėti tuo, ką sako Aina... Lipame į milžino „kaktą“. O štai ir Laimos (Laimės) akmuo. Didžiulis lyg stalas. Kad žmogui sektųsi, pasak Ainos, čia prie šio stalo reikia ką nors palikti, kažką paaukoti Puokainių miškui. Ne pinigų, ne daiktų. Palikti tai, ko kiti turistai negalėtų pasisavinti. Laikome rankas sudėję ant akmens ir traukiame savo darželio dainą, vėliau mintyse susimąstome, kokios laimės paprašyti Puokainių miško... Atsisveikinę su be galo nuoširdžia vadove, sėdame į autobusą ir pasukame kito mūsų kelionės tikslo, Tėrvetės gamtos parko, link.
    Plačių Žiemgalos lygumų viduryje, tarsi stebuklinga miškų sala, puikuojasi Tėrvetė. Patrauklumo ir paslaptingumo jai teikia senieji piliakalniai, vaizdingas Tėrvetės upelio slėnis, griovos ir kalneliai, padavimai ir pasakos. Tėrvetėje žmonės gyveno jau pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų, o 12-ame ir 13-ame amžiuje ji buvo svarbus žiemgalių administracinis ir ūkio centras.
Pasakų miške mus pasitiko mediniai pasakų personažai, o taip pat ir... stebuklai. Čia nuo pušies kamieno žvelgia storas voras, ūksmingame pavėsyje kabo milžiniški šikšnosparniai, o miško glūdumoj Ragana mus pavaišina stebuklinga žolelių arbata.

   
Eidami Miško motinos taku turėjome galimybę susipažinti su įvairiais gamtos reiškiniais, gyvūnais. Čia rengiamos pažintinės programos, kurių metu galima susipažinti su gamtos paslaptimis.
   
Saulei krypstant vakarop patraukiame į galutinį mūsų pažintinės ekskursijos tašką. Nereikia toli keliauti, kad atrastum rūmus, pilnus ekstravagantiškos prabangos, barokui būdingo tviskėjimo, kad pajustum siela ir kūnu galantiško amžiaus šarmą... Tai Rundalės rūmai, parkas - tikras latviškas Versalis. Rundalės rūmai projektuoti italų kilmės architekto B. Rastreli. Pasivaikščiojome po  rūmų kieme įkurtą įspūdingą prancūziško stiliaus parką. Parke – žemai karpomų gyvatvorių įrėminti ornamentai iš gėlių, viliojančių ryškiomis spalvomis. Iš centrinės parko dalies į visas puses driekiasi takai. Grožimės Rundalės pilies rožynais. Saulė krypsta vakarop. Tardami „Iki pasimatymo, Žiemgale“ patraukiame namų link. Visur gerai, bet namuose geriausia...

Kelionės nuotraukas galite pamatyti "Gimtojo Rokiškio" foto galerijoje