KELIONĖ Į LATVIJĄ
Užbaigdami mokslo metus, nusprendėme susipažinti su vaizdingais ir kartu
paslaptingais senosios Žiemgalės kampeliais. Ankstų birželio 9-osios rytą sėdame
į didžiulį autobusą ir patraukiame kaimyninės Latvijos link.
Pravažiuojame
Dobelės miestelį, kuris yra kiek jaunesnis nei mūsų seniausioji
Klaipėda pirmąkart dokumentuose paminėtas 1254 m. Dobelės pilį
Livonijos ordinas bandė paimti bene šešis kartus. Nepavyko. Kai žiemgalius
išvargino nuolatiniai karai ir siautęs badas, jie sudegino pilį ir persikėlė į
Raktės pilį (dab.Žagarę). Ordinas pasistatė mūrinę pilį, kurios griuvėsiuose
galima pavaikščioti ir dabar. Iš Dobelės kilęs Lietuvoje išgarsėjęs dainininkas
ir aktorius Lauris Reinikis.
Atvykstame
į kitą ne mažiau unikalią vietą -
Latvijos Stounhedžą -
Puokainių mišką.
Pasaulyje yra daug ypatingų ir mistinių
vietovių. Viena iš tokių - Puokainiai - vaizdingas miškas, kuriam paslaptingumo
suteikia nepaprasti akmenų telkiniai. Medinis miško takelis veda į gilumą.
Pakeliui mūsų ekskursijos vadovė Aina Veidemane papasakoja, kad šią slėpiningą
vietą pirmiausia apie 1990-uosius atrado šventųjų vietų tyrinėtojai, liaudies
medicinos žinovai, aiškiaregiai, filosofai ir antropologai. Stabtelime ant
kalvelės ties giliose daubose įkalintomis dviem tamsaus vandens gelmėmis. Aina
patikslina: stovime tarp dviejų milžino akių. Ji pati į šonus tiesia rankas ir
liepia mums tai daryti. Ar jaučiate, nuo kurios akies sklinda šaltis, vėsuma?
teiraujasi. Lyg nuo vienos milžino akies ir dvelkia vėsa. Gal kad norime
tikėti tuo, ką sako Aina... Lipame į milžino kaktą. O štai ir Laimos (Laimės)
akmuo. Didžiulis lyg stalas. Kad žmogui sektųsi, pasak Ainos, čia prie šio stalo
reikia ką nors palikti, kažką paaukoti Puokainių miškui. Ne pinigų, ne daiktų.
Palikti tai, ko kiti turistai negalėtų pasisavinti. Laikome rankas sudėję ant
akmens ir traukiame savo darželio dainą, vėliau mintyse susimąstome, kokios
laimės paprašyti Puokainių miško... Atsisveikinę su be galo nuoširdžia vadove,
sėdame į autobusą ir pasukame kito mūsų kelionės tikslo, Tėrvetės gamtos parko,
link.
Plačių Žiemgalos lygumų viduryje, tarsi
stebuklinga miškų sala, puikuojasi Tėrvetė. Patrauklumo ir paslaptingumo jai
teikia senieji piliakalniai, vaizdingas Tėrvetės upelio slėnis, griovos ir
kalneliai, padavimai ir pasakos. Tėrvetėje žmonės gyveno jau pirmame
tūkstantmetyje prieš Kristų, o 12-ame ir 13-ame amžiuje ji buvo svarbus
žiemgalių administracinis ir ūkio centras.
Pasakų miške mus pasitiko mediniai pasakų personažai, o taip pat ir...
stebuklai. Čia nuo pušies kamieno žvelgia storas voras, ūksmingame pavėsyje kabo
milžiniški šikšnosparniai, o miško glūdumoj Ragana mus pavaišina stebuklinga
žolelių arbata.
Eidami
Miško motinos taku turėjome galimybę susipažinti su įvairiais gamtos
reiškiniais, gyvūnais. Čia rengiamos pažintinės programos, kurių metu galima
susipažinti su gamtos paslaptimis.
Saulei krypstant vakarop
patraukiame į galutinį mūsų pažintinės ekskursijos tašką. Nereikia toli
keliauti, kad atrastum rūmus, pilnus ekstravagantiškos prabangos, barokui
būdingo tviskėjimo, kad pajustum siela ir kūnu galantiško amžiaus šarmą... Tai
Rundalės
rūmai, parkas - tikras latviškas Versalis. Rundalės rūmai
projektuoti italų kilmės architekto B. Rastreli. Pasivaikščiojome po
rūmų kieme įkurtą įspūdingą prancūziško stiliaus parką. Parke žemai
karpomų gyvatvorių įrėminti ornamentai iš gėlių, viliojančių ryškiomis
spalvomis. Iš centrinės parko dalies į visas puses driekiasi takai. Grožimės
Rundalės pilies rožynais. Saulė krypsta vakarop. Tardami Iki pasimatymo,
Žiemgale patraukiame namų link. Visur gerai, bet namuose geriausia...
Kelionės nuotraukas galite
pamatyti "Gimtojo Rokiškio"
foto galerijoje