MEŠKUTE, VERSKIS !
Pusiaužiemis, tik viena iš tradicinių mūsų švenčių. O kokios tautos istorinės
patirties gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius
(L. Klimka)
Žiemos vidurį, sausio 25 dieną, nuo seno vadino
pusiaužiemiu.
Senoliai sakydavo, kad pusiaužiemio diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Jie
tikėjo, kad būtent šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška,
apsiverčia ant kito šono ir
pradeda čiulpti kitą leteną.
Ikimokyklinio ugdymo Boružiukų ir
Drugelių grupių vaikai susiruošė aplankyti mešką, žiemos miegu miegančią. Mat,
skraidanti miške šarka, nešiojo naujienas, kad meška
dar ilgai miegos žiemos miegu. Vaikams buvo smalsu patiems sužinoti ir
įsitikinti, ar tikrai meška miegos taip ilgai ir pavasaris vėluos. Atėję prie
meškos guolio vaikai žadino ją dainuodami lietuvių liaudies dainą Lietuvos
šalelėj,
eidami ratelį Didelė
meška. O pabudusi meškutė pakvietė vaikus kartu pažaisti
žaidimą Atvažiavo meška ir Pas lokį šile.
Vaikai pasakojo, kad ši diena ypatinga, nes tądien visi įdėmiai turi stebėti
orus. Koks oras bus pusiaužiemio dieną, tokia bus ir antroji žiemos pusė.
Senoliai sakydavo: jei šviečia saulė, tai ir sniegas greit ištirps, pavasaris
bus ankstyvas; jei apniukę tai reiškia, kad pavasario negreit sulauksime, jis
bus vėlyvas ir šaltas.
Pusiaužiemio dieną oras buvo apsiniaukęs. Meška grįžo į savo guolį ir,
klausydama vaikų lopšinės Ai bu bu, čiulpdama savo leteną, užmigo.
Renginio metu vaikai
patyrė daug džiugių emocijų
ir praplėtė žinias apie pusiaužiemį ir jo paminėjimo tradicijas.





.jpg)
.jpg)
.jpg)
