MEŠKUTE, VERSKIS !

     Pusiaužiemis, – tik viena iš tradicinių mūsų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius…(L. Klimka)
    Žiemos vidurį, sausio 25 dieną, nuo seno vadino  pusiaužiemiu. Senoliai sakydavo, kad pusiaužiemio diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Jie tikėjo, kad būtent šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška,  apsiverčia ant kito šono ir  pradeda čiulpti kitą leteną.
    Ikimokyklinio ugdymo „Boružiukų” ir „Drugelių” grupių vaikai susiruošė aplankyti mešką, žiemos miegu miegančią. Mat, skraidanti miške šarka, nešiojo naujienas, kad meška  dar ilgai miegos žiemos miegu. Vaikams buvo smalsu patiems sužinoti ir įsitikinti, ar tikrai meška miegos taip ilgai ir pavasaris vėluos. Atėję prie meškos guolio vaikai žadino ją dainuodami lietuvių liaudies dainą „Lietuvos šalelėj”,  eidami ratelį „Didelė meška”. O pabudusi meškutė pakvietė vaikus kartu pažaisti  žaidimą „Atvažiavo meška” ir „Pas lokį šile”.
    Vaikai pasakojo, kad ši diena ypatinga, nes tądien visi įdėmiai turi stebėti orus. Koks oras bus pusiaužiemio dieną, tokia bus ir antroji žiemos pusė.
    Senoliai sakydavo: jei šviečia saulė, tai ir sniegas greit ištirps, pavasaris bus ankstyvas; jei apniukę – tai reiškia, kad pavasario negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.
    Pusiaužiemio dieną oras buvo apsiniaukęs. Meška grįžo į savo guolį ir, klausydama vaikų lopšinės „Ai bu bu”, čiulpdama savo leteną, užmigo.
    Renginio metu vaikai patyrė daug džiugių emocijų ir praplėtė žinias apie pusiaužiemį ir jo paminėjimo tradicijas.